Šiuo metu, kai nebeveikia Ignalinos atominė elektrinė, Lietuvos gamintojų pagaminta elektra tiek dienos, tiek nakties metu yra visa suvartojama, todėl nebėra jos pertekliaus.
Elektros energijos kiekis tiek dienos metu, tiek ir nakties metu (Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės užsikrovimui) yra importuojamas. Importuojamos elektros kainos dienos ir nakties metu skiriasi maždaug 2–4 ct/kWh.
Be to, 2010 m. liepos 1 d. naktinis tarifas buvo sumažintas 2 ct/kWh.

Pastovioji kainos dalis nepriklauso nuo per mėnesį suvartoto dujų kiekio ir mokama kas mėnesį, nors bute ir niekas negyvena.
Buitiniai vartotojai už suvartotas gamtines dujas moka pagal dvinarį tarifą, t. y. pastoviąją kainos dalį per mėnesį ir kintamąją kainos dalį už kiekvieną suvartotą gamtinių dujų kubinį metrą. Pastoviosios tarifo dalies esmė yra ta, kad vartotojai gamtinių dujų bendrovei apmoka patiriamas pastoviąsias sąnaudas (dujotiekių ir dujinių įrenginių eksploatavimą, priežiūrą, remonto ir atnaujinimo darbus, technologines reikmes, mokesčius) fiksuotu mokesčiu, nes šios sąnaudos nepriklauso nuo to, kokį gamtinių dujų kiekį vartotojas suvartoja. Dujų įmonė privalo užtikrinti galimybę kiekvienam vartotojui bet kuriuo metu naudotis dujų sistema, t. y. tinklai visą laiką turi būti prižiūrimi ir juose palaikomas reikiamas dujų slėgis. Tai reiškia, kad dalis dujų įmonės sąnaudų yra pastovios ir jas padengia visi vartotojai.
Kiekvienai dujų vartotojų grupei suskaičiuotos realios eksploatacinės sąnaudos ir nustatytos atitinkamos kainos. Kintamąją kainos dalį sudaro importuojamų gamtinių dujų kaina, išlaidos jų pristatymui iki vartotojo (perdavimas ir skirstymas vamzdynais), lėšos, būtinos saugumui ir patikimumui užtikrinti, tiekėjui nustatoma leistina uždirbti pelno norma ir mokesčiai.
Gyventojai, gamtines dujas naudojantys tik maisto gaminimui, yra pirmo pogrupio vartotojai. Jie, nepriklausomai nuo to, ar vartoja dujas, kiekvieną mėnesį moka pastoviąją kainos dalį, kuri yra 1,95 Lt. Už kiekvieną sunaudotą gamtinių dujų kubinį metrą mokama po 2,04 Lt.

Buitiniai vartotojai į grupes skirstomi neatsižvelgiant į tai, kam naudoja dujas (vandeniui ruošti, butui (namui) šildyti ar kt.) o pagal tai, kiek dujų suvartoja per metus.
Pagal suvartojamą dujų kiekį vartotojai skirstomi į dvi grupes: I grupės vartotojus, vartojančius gamtines dujas maisto ruošimui ir suvartojančius iki 500 m3 dujų per metus, bei II grupės vartotojus, vartojančius dujas būsto šildymui ir suvartojančius daugiau kaip 500 m3 dujų per metus. Šioms grupėms nustatomos atskiros kainos.
Jeigu planuojate suvartoti (arba suvartojote) per metus (kalendoriniai metai – tai laikas nuo sausio 1 d. iki kitų metų sausio 1d.) mažiau negu 500 kub. metrų dujų, mokate kaip I grupės vartotojas. Jei planuojate sunaudoti daugiau nei 500 kub. metrų dujų, tada mokate kaip II grupės vartotojas.
Tuo atveju, jei mokėsite kaip II grupės vartotojas, bet nesunaudosite 500 kub. metrų gamtinių dujų (arba mokėsite kaip I grupės vartotojas, o sunaudosite daugiau kaip 500 kub. metrų), pasibaigus metams dujų įmonė, atsižvelgdama į faktiškai suvartotą dujų kiekį, perskaičiuos tarifus už praėjusius metus ir pateiks perskaičiavimą.

Namų savininkai apmoka investicijas už dujotiekio paklojimą (įskaitant pagrindinėje gatvėje esančio dujotiekio paklojimą) pagal Komisijos patvirtintus naujų vartotojų prijungimo įkainius.
Naujų kvartalų dujofikavimo principai yra nustatyti 2008 m. lapkričio 17 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-187 patvirtintoje Gamtinių dujų naujų vartotojų prijungimo įkainių nustatymo metodikoje (Žin., 2008, Nr. 138-5487; 2010, Nr. 22-1069) ir vėlesniuose metodikos pakeitimuose (toliau – Prijungimo metodika).
Pagal Komisijos patvirtintą Prijungimo metodiką, dujų įmonė turi įvertinti potencialių vartotojų skaičių naujai dujofikuojame kvartale. Potencialiais vartotojais laikomi visi vartotojai, kurie pateikė prašymus dėl prijungimo prie dujų įmonės sistemos. Prijungimo įkainis skaičiuojamas pagal vienam potencialiam vartotojui tenkantį bendrosios dujotiekio dalies ilgį metrais. Vienam vartotojui tenkanti bendrojo dujotiekio dalis nustatoma kvartalo dujofikavimo pradžioje ir ji nepriklauso nuo vienais ar kitais metais prijungiamų vartotojų skaičiaus, t. y. tie gyventojai, kurie prisijungia prie dujotiekio, nemoka už vėliau prisijungsiančius vartotojus.
Dujų įmonė, rengdama plėtros planus, turi įvertinti būsimų potencialių vartotojų skaičių (atlikti apklausą). Jei atlikus apklausą paaiškėtų, kad Jūs prie dujų vamzdžio pageidausite jungtis vieni, tuomet dujų įmonė nuties tokio pajėgumo vamzdį, kuris atitiktų Jūsų prašomus transportavimo vamzdynu pajėgumus. Jei dujų įmonė nutiesia didesnio pajėgumo dujotiekį (įvertinant plėtros perspektyvą), vadovaujantis Prijungimo metodikos 46 punktu, šios investicijos turėtų būti padalintos tarp Jums reikalingų pajėgumų ir ateityje planuojamiems prijungti naujiems vartotojams reikalingų vamzdyno pajėgumų.
Siekiant lanksčiau prijungti naujus vartotojus, Prijungimo metodikoje papildomai numatyta galimybė, kai dujofikuojamas naujas kvartalas ir buitinis vartotojas dalyvauja naujo kvartalo dujofikavime, bet nepageidauja pasirašyti naujo vartotojo prijungimo sutarties ir neketina per konkretų terminą prisijungti prie dujų įmonės sistemos. Tuo atveju jis sumoka prijungimo įkainio dalį, apskaičiuotą už dujotiekio ilgį, o prijungimo įkainio dalį tik už šiam naujam vartotojui skirtus dujų sistemos atšakos (įvado) metrus ir prijungimo įkainio dalį, nepriklausančią nuo prijungimo atstumo, buitinis vartotojas sumoka sudaręs naujo buitinio vartotojo prijungimo sutartį. Tai reiškia, kad gyvenamųjų namų kvartale esantys kiti kaimynai gali prisidėti prie bendro dujotiekio investicijos (numatant jiems reikalingus dujų sistemos pajėgumus), neįsipareigodami nustatytu terminu pradėti vartoti dujas.
Norėtume atkreipti dėmesį, kad buitiniams vartotojams prisijungimo įkainis susideda iš dviejų dalių: prijungimo įkainio dalis, nepriklausanti nuo atstumo ir galios, bei įkainio dalis, kuri taikoma už kiekvieną dujotiekio metrą. Buitinių vartotojų patogumui prisijungimo įkainis nėra skaičiuojamas atskirai kiekvienam dujofikuojamam kvartalui, o nustatomas bendras visiems atitinkamos grupės naujai prisijungiamiems vartotojams.

Šilumos priskyrimo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti teisiniai pagrindai išdėstyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse bei Šilumos ūkio įstatyme. Civilinio kodekso 4.76 straipsnis nustato, kad kiekvienas iš bendraturčių, proporcingai savo nuosavybės daliai, apmoka išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti. Aukščiausiasis teismas 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004 pažymėjo, kad „name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu. Iš vienos pusės jie yra vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš gyventojų suvartojimui buityje. >...< Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas.“ Statybos techniniame reglamente STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ bendrojo naudojimo patalpoms priskiriamos laiptinės, sandėliai, rūsiai, rūbinės, prausyklos, skalbyklos, džiovyklos.
Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis numato, kad daugiabučio namo, prijungto prie centralizuotai tiekiamos šilumos tinklo, butų ir kitų patalpų savininkai apmoka jiems tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Komisijos patvirtintame Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metode Nr. 5 pateikiami trys šilumos kiekio dalies bendrojo naudojimo patalpų šildymui nustatymo būdai: pagal metode pateiktą rekomendaciją, pastato energetinio audito duomenis bei šalių (bendraturčių) susitarimu.
Tokiu atveju, vadovaujantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29 punktu, būtų pasirašoma šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta pagal individualiai aptartas sąlygas.

Sąskaitos dydis ar mokėjimas už daugiabučio buto šildymą iš esmės priklauso nuo dviejų veiksnių: šilumos kilovatvalandės kainos ir suvartoto šilumos energijos kiekio.
Šilumos kilovatvalandės kaina yra nustatyta ir taikoma vienoda visiems vieno šilumos tiekėjo vartotojams. Daugiabučio namo suvartojamos šilumos kiekis priklauso nuo trijų faktorių: namo būklės, temperatūrinio režimo ir oro temperatūros. Net ir esant tai pačiai lauko temperatūrai, daugiabučio namo šilumos suvartojimas gali kisti dėl likusių dviejų faktorių (galbūt per metus kai kuriuose butuose buvo prijungti papildomi radiatoriai ir taip išbalansuota vidaus šildymo sistema, dėl ko vienuose butuose buvo šalčiau, bet siekiant užkrinti visiems higienos normas atitinkantį šildymą, į namą paduota daugiau šilumos ir pan.). Konkretaus daugiabučio namo šilumos suvartojimo augimo analizę turėtų pateikti namo administratorius ir pasiūlyti sprendimo būdus, kaip sumažinti šilumos poreikį.
Kodėl skiriasi sąskaitos už šildymą 2010 metų ir 2009 metų gruodžio mėnesiais? Hidrometeorologijos tarnybos pateiktais duomenimis, 2009 metų gruodžio mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo -2,9 oC, o 2010 metų gruodį ji buvo -7,6 oC. Kadangi 2009 metų gruodis buvo šiltesnis, bendras namo šilumos poreikis turėjo būti mažesnis.
Reikia pažymėti, kad Komisija nustato šilumos kainų skaičiavimo metodiką, bet ne šilumos energijos kiekio poreikio konkrečiam daugiabučiui namui skaičiavimo metodiką. Suvartotos šilumos energijos kiekį kiekviename name fiksuoja įvadinis šilumos skaitiklis, kuriam turi būti atliekama metrologinė patikra. Manytume, kad tai yra tiksliausia priemonė nustatyti faktinį daugiabučio namo šilumos suvartojimą.
Šilumos kaina skaičiuojama sudedant sąnaudas ir normatyvinį pelną bei padalinant gautą sumą iš parduodamo šilumos kiekio. Sąnaudos: kuras, kuris sudaro apie 70 proc. visos šilumos kainos; nusidėvėjimas ir amortizacija, darbo užmokestis, įskaitant Sodra, šios dvi kategorijos sudaro apie 20 proc. kainos; visos kitos sąnaudos – iš esmės eksploatacinis remontas ir normatyvinis pelnas – sudaro apie 10 proc. Šilumos įmonių pelnas skaičiuojamas 5 proc. nuo turto, dalyvaujančio reguliuojamoje veikloje, likutinės vertės.

2008 metų šilumos kainose įvertintos gamtinių dujų kainos neatitiko faktinių kainų, t. y. šilumos kainos buvo žemesnės nei šilumos savikaina. Taip nutiko todėl, kad gamtinių dujų kainos kilo kas mėnesį, o šilumos kainos galėjo būti keičiamos tik kartą metuose.
Per šį laikotarpį šilumos tiekėjai Lietuvoje sukaupė apie 230 mln. Lt nepadengtų kuro sąnaudų, kurios šiuo metu yra įvertintos šilumos kainoje. Priklausomai nuo savivaldybių sprendimų, nepadengtos kuro sąnaudos buvo paskirstytos nuo 12 iki 48 mėnesių.

Jeigu šildymas užsuktas, o bute yra šilta, tuomet akivaizdu, kad šiluma patenka į būstą per bendrą sistemą. Sienos neriboja šilumos „vaikščiojimo“ per butus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto šilumos specialistų skaičiavimu (buvo atliktas eksperimentas), normaliai būstą besišildantis gyventojas šilumos suvartoja tik 30 proc. daugiau nei butas, kurio šilumos apskaitos prietaisai rodo nulinį suvartojimą. Todėl yra patvirtintas šilumos paskirstymo metodas, pagal kurį šildymą užsukusiam butui yra priskiriama 70 proc. vidutiniškai tame name kvadratiniam metrui sunaudoto šilumos kiekio (pvz., jeigu vidutiniškai name vienam kvadratiniam metrui buvo sunaudojama 10 kWh, tai užsukusiam šildymą butui bus priskiriama 7 kWh vienam kvadratiniam metrui).
Šią sąlygą gyventojai bendru sutarimu gali pakeisti ir priimti sprendimą kitu principu dalintis namo šilumos suvartojimą.

Daugiabučio gyventojai apmoka tik tą šilumos kiekį, kurį jų daugiabutis sunaudoja. Šis šilumos kiekis užfiksuojamas įvadiniu apskaitos prietaisu. Užfiksuotas šilumos kiekis vėliau yra paskirstomas patalpų šildymui ir „gyvatukui“. Už „gyvatuką“ mokame todėl, kad būtų užtikrintas karšto vandens temperatūros palaikymas (t. y., kad atsukus čiaupą iš karto bėgtų karštas vanduo) ir buto pagalbinių patalpų (vonios ir tualeto) sanitarinės higienos sąlygos (kad drėgmėje nesikauptų pelėsis).
Visų butų gyventojų „gyvatukų“ energijos suma (1 „gyvatukas“ prilyginamas dažniausiai 160 kWh) bei sunaudotos energijos karštam vandeniui ruošti suma (1 kub. m. prilyginamas 51 kWh) atimama iš namo įvadinio apskaitos prietaiso užfiksuoto bendro namo suvartoto šilumos kiekio. Šis likęs šilumos kiekis paskirstomas tarp butų. Taigi šiluma paskirstoma proporcingai pagal butų plotus ir, netgi eliminavus vonios ir tualetų plotus, bendras šilumos kiekis, kurį reikia paskirstyti tarp butų, išliktų tas pats.

Įmonės vadovas parašu tvirtina teikiamų dokumentų teisingumą ir tikslumą. Visi Komisijai pateikiami įmonės dokumentai yra patvirtinami įmonės vadovo parašu. Už žinomai klaidingai pateiktą informaciją įmonės vadovas atsako pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (Energetikos išteklių ir energijos bei šalto vandens tiekėjų duomenų apie įmonės ūkinę finansinę veiklą nepateikimas, žinomai klaidingų duomenų pateikimas). Energetikos įstatymas taip numato kai kuriuos atvejus, susijusius su informacija, kai įmonėms gresia bauda iki 2 proc. metinių pajamų. Taigi atgrasantis mechanizmas egzistuoja.
Kaip praktiškai Komisija užtikrina, kad pateikta apskaitos informacija atitinka faktinę? Investicijų (projektų ir verčių) derinimas bei eksploatacijos pradžios fiksavimas; turto vienetų daugiametė stebėsena; sąnaudų straipsnių lyginimas su panašaus dydžio įmonėmis ir tos pačios įmonės praėjusiais laikotarpiais; dažnai – pirminių apskaitos dokumentų kopijų pateikimas; Komisija teikiamos informacijos sugretinimas su finansinėje atskaitomybėje teikiama informacija.
Nuomos sutarties sąlygų vykdymą ir investicijas į šilumos ūkį prižiūri savivaldybės įsteigta sutarties vykdymo priežiūros komisija. Taip pat savivaldybėje yra audito skyrius, kuris atlieka savivaldybės įmonių auditus. Finansinis auditas atliekamas kartą metuose.

Skaičiuodama šilumos tiekėjų šilumos energijos kainas, Komisija nustato bendrą darbo užmokesčio fondą, kuris ribojamas panašaus dydžio įmonių pasiektais vidutiniais darbo našumo rodikliais bei darbo užmokesčio vidurkiais. Nustačius darbo užmokesčio fondo dydį, įmonė pati sprendžia, kaip jį paskirstyti tarp skirtingų pareigybių darbuotojų. Įmonė galėtų viršyti nustatytąjį darbo užmokesčio fondą tik savo pelno sąskaita.

Šilumos nuostoliai, kurie įvertinami šilumos kainoje, yra normuojami vadovaujantis ūkio ministro patvirtinta Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodika bei panašių pagal dydį šilumos tiekėjų vidutinius nuostolius. Neatitikimą tarp faktinių ir į kainą įskaičiuotų norminių nuostolių šilumos tiekėjas dengia iš savo pelno. 2009 metais vidutiniai šilumos tiekimo nuostoliai Lietuvoje buvo 15,9 proc., kai 2003 metais siekė 19,8 proc.
Vakarų šalyse eksploatuojamų šiuolaikinių, optimalaus dydžio, su gera termoizoliacija vamzdynų technologiniai šilumos perdavimo nuostoliai sudaro apie 10–12 proc. nuo patiekto į tinklą šilumos kiekio.

Geriamojo vandens apskaitos prietaisų priežiūrą ir patikrinimą atlieka vandens tiekimo įmonės. Tokie patikrinimai vykdomi kas ketvirtį, tačiau pas vartotojus, kurie nedeklaruoja arba deklaruoja ir nemoka už teikiamas paslaugas, įmonės darbuotojai tikrinimą atlieka dažniau.
Geriamojo vandens apskaitos prietaisų patikros terminus nustato Lietuvos metrologijos tarnyba, kontrolę atlieka metrologijos inspekcija. Vandens tiekimo įmonės atsiskaitomųjų geriamojo vandens apskaitos prietaisų butuose metrologinė patikra vykdoma kas 4 metus, o esant būtinybei – gali būti atliekama ir pagal vartotojo iškvietimą.
Gyventojams už metrologinę patikrą atskirai mokėti nereikia (išskyrus atvejus, kai gyventojas abejoja skaitiklio rodmenimis, atliekama papildoma patikra ir vartotojo įtarimas nepasitvirtina, t. y. apskaitos prietaisas rodo teisingus duomenis), nes šios sąnaudos yra įskaičiuotos į pardavimo kainą, kurią gyventojai moka kiekvieną mėnesį.

Vandens tiekimo įmonė vykdo pardavimo veiklą, už kurią vartotojai (abonentai), nepriklausomai nuo suvartoto vandens kiekio, kas mėnesį moka fiksuotą pardavimo kainą. Į šią kainą įskaičiuojamos abonentinės tarnybos darbo užmokesčio ir socialinio draudimo, apskaitos prietaisų nusidėvėjimo, įrengimo, techninės priežiūros, keitimo, metrologinės patikros, remonto, sutarčių sudarymo, sąskaitų parengimo, jų pateikimo bei kitos būtinosios sąnaudos, susijusios su pardavimo veikla. Šios sąnaudos išskirtos iš vieno kubinio metro geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo kainos. Už šią pardavimo kainą gyventojams abonentinės tarnybos darbuotojai turi įrengti/pakeisti geriamojo vandens apskaitos prietaisus, vykdyti jų priežiūra, atlikti metrologinę patikrą, išrašyti sąskaitas, tikrinti suvartoto vandens deklaravimo teisingumą.
Papildomai informuojame, kad vartotojams, pateikus vandens įmonei raštišką prašymą, suteikta galimybė laikinai sustabdyti geriamojo vandens tiekimą ir nemokėti pardavimo kainos. Tačiau atkreipiame dėmesį, jog, laikinai sustabdžius geriamojo vandens tiekimą vartotojo prašymu, vandens tiekėjai gali reikalauti sumokėti už atjungimo (prijungimo) paslaugą.

Komisija, skaičiuodama geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, neįtraukia sąnaudų daugiabučių namų bendro naudojimo turtui atstatyti (remontuoti).
Jeigu namą administruoja įmonė, tuomet ji, pagal savivaldybės patvirtintą sprendimą, vykdo darbus (pagal svarbą ir būtinumą) iš gyventojų sukauptų lėšų (žinoma, jeigu jos kaupiamos). Bendro naudojimo konstrukcijose esanti inžinerinė įranga yra daugiabučio namo savininkų bendra nuosavybė, todėl, kad administruojanti įmonė galėtų atlikti nenumatytus darbus, reikalingas bendraturčių sutikimas, nes už darbų atlikimą ir medžiagas mokės to namo bendraturčiai.
Civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262; 2000, Nr. 82) 4.76 straipsnio nuostatoje teigiama, jog kiekvienas iš bendraturčių, proporcingai savo daliai, apmoka bendro daikto (turto) išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tuomet kiti bendraturčiai gali reikalauti atlyginti patirtus nuostolius.

Remiantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu (2006 m. liepos 13 d. Nr. X-764), savivaldybių institucijos nustato naujų abonentų, išskyrus vartotojus (gyventojus), prijungimo prie viešojo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros įmoką (11 straipsnis). Kadangi ši įmoka nėra taikoma gyventojams, tai, remiantis šiuo įstatymu, įmoka, prijungiant individualų namą prie centralizuotų vandens ir nuotekų tinklų, negali būti nustatyta. Jei vandentiekio ir nuotekų tinklus eksploatuojanti bendrovė nėra viešasis vandens tiekėjas, pajungimo tvarką ir mokestį nustato savivaldybės.

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (Žin., 2011, Nr. 62-2936) (toliau – Įstatymas) 42 straipsnio 5 dalis numato, kad iš nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programos ir savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programų lėšų negali būti finansuojami projektai, kurie yra skatinami taikant fiksuotų tarifų paramos schemas. Pagal Įstatymo 41 straipsnio 4 dalies 5 punktą ir 5 punkto 3 dalį Europos Sąjungos paramos lėšos yra priskiriamos vienam iš atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programų finansavimo šaltinių.
Įstatymo 20 straipsnio 14 dalyje numatyta, kad fiksuotų tarifų paramos schema netaikoma gamintojams, kurie įrenginiams įsigyti po šio įstatymo įsigaliojimo dienos (t. y. 2011 m. gegužės 24 d.) pasinaudojo Atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programų lėšomis (pavyzdžiui, Europos Sąjungos paramos lėšomis).