Įeiti
Publikuota: 2015.04.27. Atnaujinta: 2018.03.05

Šilumos sektorius


Klausimas ​Atsakymas
​Kodėl reikia mokėti už šilumą bendrosioms reikmėms? Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Ši Civilinio kodekso nuostata detalizuota Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 2 ir 3 punktuose, kuriuose nurodyta, kad bendrojo naudojimo objektais laikomi: pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams, bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus).
Taigi daugiabučio namo patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne tik namo bendro naudojimo patalpos, bet, taip pat ir kiti bendrojo naudojimo objektai, įskaitant ir pastato šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemas.
Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.76 straipsniu, kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 3 dalyje, konkretizuojant Civilinio kodekso 4.76 straipsnyje nustatytas pareigas, nurodoma, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.
Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. To paties Šilumos ūkio įstatymo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas.
Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad kai pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statybos užbaigimo akto surašymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai, vadovaudamiesi Komisijos nustatytais metodais, šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį apmoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos dalį.
Pažymėtina, kad anksčiau išdėstytų teisės aktų nuostatų išaiškinimai yra pateikti išnagrinėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo bylose. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, tad bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą. Daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) – turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisiškai yra nereikšmingos bendraturčio naudojimosi ar nesinaudojimo objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012, 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015, 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje bylojeNr. 3K-3-229/2012 taip pat yra nurodęs, jog: „Aplinkybė, kad laiptinėse atjungti šildymo įrenginiai, reiškia, kad namo bendraturčiai, taupydami tiekiamą šildyti energiją ir mažindami mokesčius už bendrų patalpų šildymą, nutarė, jog namo konstrukcijų apsaugai nuo žalingo aplinkos poveikio šaltojo sezono metu ir laiptinės šildymui pakanka šilumos energijos tiek, kiek jos teikia šilumos energijos vamzdynu šildomos namo konstrukcijos, tačiau nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų“.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-19-858/2017 pasisakydamas dėl mokesčio už šilumos kiekį bendrosioms reikmėms, yra nurodęs, kad „Pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkai privalo apmokėti už pastate sunaudotą šilumą, net ir tada, kai daugumos savininkų sutikimu šilumos tiekimas bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas – tačiau tokiu atveju pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalį apskaičiuojant vartotojui tenkantį šilumos kiekį, laikoma, kad visa šiluma buvo sunaudota asmeninio naudojimo patalpose bei pastato šildymo sistemos vamzdynuose pristatant šilumą nuo šilumos punkto iki vartotojo buto (bet ne pastato bendrojo naudojimo patalpose). Priešingai aiškinant Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį būtų sukuriama privilegijuota padėtis daliai vartotojų (kurie nutraukė šilumos tiekimą bendrojo naudojimo patalpose) kitų šilumos vartotojų atžvilgiu, kadangi pirmiesiems skaičiuojant sąskaitą už šilumą būtų įtraukiamas ne visas pastate sunaudotos šilumos kiekis, o antriesiems – visas“.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, Lietuvos Respublikos teismų praktiką, darytina išvada, kad visi daugiabučio namo bendraturčiai privalo mokėti mokesčius už šilumos kiekį bendrosioms reikmėms nepriklausomai nuo asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų padėties pastate, jų išorinių atitvarų (lauko sienų) kiekio, šildymo būdo ir kitų aplinkybių. Tais atvejais, kai pastato bendrojo naudojimo patalpose (laiptinėse) įrengti šildymo prietaisai šilumos kiekis bendrosioms reikmėms apima šilumos kiekį suvartojama šildant bendrojo naudojimo patalpas ir šilumos nuostolius, patiriamus tiekiant šilumą šilumos tiekimo vamzdynais nuo pastato šilumos punkto iki pastato butų (kitų patalpų). Kai pastato bendrojo naudojimo patalpose šildymo prietaisų nėra, vartotojai privalo apmokėti tik šilumos nuostolius, patiriamus tiekiant šilumą šilumos tiekimo vamzdynais nuo pastato šilumos punkto iki pastato butų (kitų patalpų).
​Kokie yra šilumos kiekio dalies pastato bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientai?  ​Daugiabučiame name per atsiskaitymo laikotarpį (kalendorinį mėnesį) suvartotos šilumos paskirstymo pagrindai įtvirtinti Šilumos ūkio įstatyme. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Vadovaujantis to paties Šilumos ūkio įstatymo straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.
Pažymėtina, kad 2017 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo nauji Komisijos rekomenduojami šilumos paskirstymo metodai. Šilumos kiekis bendrosioms reikmėms nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nustatomas Šilumos kiekio pastato naudingajam plotui šildyti ir bendrosioms reikmėms nustatymo bei paskirstymo metodo Nr. 5, patvirtinto Komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-184 „Dėl Šilumos kiekio pastato naudingajam plotui šildyti ir bendrosioms reikmėms nustatymo bei paskirstymo metodo Nr. 5 patvirtinimo“ (toliau – Metodas Nr. 5), nuostatas.
Vadovaujantis Metodo Nr. 5 3 punktu, šilumos kiekio dalies pastato bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientas gali būti nustatomas vadovaujantis Metode Nr. 5 pateikta rekomendacija, pagal Metodo Nr. 5 2 priedą arba vadovaujantis auditoriaus išvada. Kol pastato butų ir (ar) kitų patalpų savininkai įstatymų nustatyta tvarka priims sprendimą dėl šilumos kiekio dalies pastato bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficiento nustatymo būdo, taikomas Metodo Nr. 5 rekomenduojamas koeficientas. Pagal Metodo Nr. 5 rekomendaciją (Metodo Nr. 5 3.1.1, 3.1.2 papunkčiai) taikomas 18 % šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientas kai pastato bendrojo naudojimo patalpose įrengti šildymo prietaisai ir 10 % šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientas, kai pastate nėra bendrojo naudojimo patalpų arba bendrojo naudojimo patalpose šildymo prietaisai teisėtai neįrengti ar teisėtai demontuoti.
​Kaip apskaičiuojamas mokestis už šilumos kiekį karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai)?​Mokestis už šilumos kiekį karšto vandens temperatūrai palaikyti nustatomas pagal šilumos paskirstymo metodą vartotojui apmokėti priskirtą šilumos kiekį padauginus iš šilumos kainos. Vadovaujantis Komisijos rekomenduojamais šilumos paskirstymo metodais, šilumos kiekis karšto vandens temperatūrai palaikyti šildymo ir nešildymo sezono metu nustatomas skirtingai. Tam įtakos turi faktas, kad šildymo sezono metu pastate suvartotas ir vartotojams pagal Komisijos patvirtintus šilumos paskirstymo metodus skirstomas šilumos kiekis susideda iš trijų dedamųjų: 1) šilumos kiekio pastatui šildyti, 2) šilumos kiekio karštam vandeniui paruošti bei 3) šilumos kiekio cirkuliacijai, o ne šildymo sezono metu iš dviejų – 1) šilumos kiekio karštam vandeniui paruošti 2) bei šilumos kiekio cirkuliacijai.
Nešildymo sezono metu šilumos kiekis cirkuliacijai yra skaičiuotinas. Kai visuose butuose įrengta vienoda karšto vandens tiekimo sistema, vartotojui priskiriamas apmokėti šilumos kiekis cirkuliacijai apskaičiuojamas iš pastate suvartoto ir įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu užfiksuoto šilumos kiekio atimant pastate suvartotą šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti bei gautą šilumos kiekį dalinant iš butų skaičiaus. Tais atvejais, kai butuose įrengta nevienoda karšto vandens sistema, vartotojui priskiriamas apmokėti šilumos kiekis cirkuliacijai apskaičiuojamas pastate suvartotą šilumos kiekį cirkuliacijai dauginant iš priskyrimo koeficiento, kuris nustatomas vartotojo buto karšto vandens sistemos cirkuliacijos normatyvą dalinant iš visų vartotojų karšto vandens sistemų cirkuliacijos normatyvų sumos.
Šildymo sezono metu šilumos kiekis cirkuliacijai gali būti nustatomas:
1. Vadovaujantis nešildymo sezono metu faktiškai pastate suvartoto šilumos kiekio cirkuliacijai duomenimis. Šis cirkuliacinės sistemos galios nustatymo būdas yra pagrindinis ir taikomas kol vartotojai nepasirinks ir neįgyvendins kitų šilumos paskirstymo metoduose reglamentuotų pastato cirkuliacinės sistemos galios nustatymo būdu. Pagal šį būdą, šildymo sezono metu, šilumos tiekėjas, naudodamasis ne mažiau nei trijų nešildymo sezono mėnesių faktiniais šilumos kiekio cirkuliacijai duomenimis, apskaičiuoja kiekvieno mėnesio pastato cirkuliacinės sistemos galias ir išveda tų galių vidurkį.
2. Pastato šilumos punkte eksperimento (matavimo) būdu. Vartotojai, pageidaujantys tiksliau nustatyti pastate suvartojamą šilumos kiekį cirkuliacijai, turį teisę kreiptis į daugiabučio namo valdytoją (bendrojo naudojimo objektų administratorių, bendriją ar jungtinės veiklos sutartimi įgaliota asmenį) su prašymu šilumos paskirstymo metoduose nustatyta tvarka atlikti eksperimentą, kad būtų nustatyta pastato cirkuliacinės sistemos galia. Eksperimento metu pastato šilumos punkte įvadinio skaitiklio pagalba atliekami faktinio šilumos kiekio cirkuliacijai matavimai ir, vadovaujantis išmatuotais duomenimis, apskaičiuojama faktinė pastato cirkuliacinės sistemos galia.
Eksperimentą galėtų atlikti pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) ar kitas atitinkamą kvalifikaciją turintis asmuo ar įmonė. Eksperimento metu nustatytas šilumos kiekis būtų taikomas visus metus (tiek šildymo, tiek ne šildymo sezono metu) nustatant mokėjimus už šilumos kiekį cirkuliacijai.
3. Vadovaujantis auditoriaus išvada. Vartotojai, pageidaujantys labai tiksliai apskaičiuoti šilumos kiekį karšto vandens temperatūrai palaikyti, taip pat turi teisę kreiptis į energijos vartojimo auditą atliekančius asmenis dėl energijos vartojimo audito jų pastate atlikimo.
Tuo atveju, jei nėra duomenų, reikalingų skaičiavimams pagal anksčiau nurodytus tris būdus, pastate suvartotas šilumos kiekis cirkuliacijai nustatomas sumuojant pastato butams ir (ar) kitoms patalpoms priskiriamus vidutinius energijos sąnaudų cirkuliacijai normatyvus, įtvirtintus Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodikoje .
​Kas yra sąlyginis šildomas plotas ir kada jis gali būti taikomas apskaičiuojant mokėjimą už šildymą?​Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“  8  punkte įtvirtinta buto ar kitų patalpų sąlyginio šildomo ploto sąvoka. Tai buto ar kitų patalpų naudingasis (šildomas) plotas, padidintas proporcingai tiek, kiek yra padidinta statinio projekte (ar jo dalyje) numatytų šildymo prietaisų galia.
Tais atvejais kai buto savininkas sumontuoja bute papildomas radiatorių sekcijas, o pastate taikomas vienas iš šių šilumos paskirstymo metodų (Metodas Nr. 1, Metodas Nr. 4, Metodas Nr. 7, Metodas Nr. 8, Metodas Nr. 9, Metodas Nr. 10) jo bute sunaudojamam šilumos kiekiui apskaičiuoti turėtų būti naudojamas ne faktinis, o sąlyginis šildomas plotas. Tam, kad šilumos tiekėjas galėtų šilumos kiekį apskaičiuoti pagal sąlyginį plotą, daugiabučio namo valdytojas (administratorius ar bendrija) kartu su pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos prižiūrėtoju, privalo atlikti  daugiabučio namo butuose įrengtų šildymo prietaisų inventorizaciją ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti neteisėtą šildymo sistemos rekonstrukciją, faktinį buto ar kitos patalpos ekvivalentinį plotą arba galią ir šiuos dydžius palyginti su projekte nurodytais ekvivalentiniais plotais ar galiomis bei apibendrintą informaciją pateikti šilumos tiekėjui.
​Kas turi apmokėti už šilumos punkte sunaudotą elektros energiją?  Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 39 dalyje šilumos punktas apibūdinamas kaip prie šilumos įvado prijungtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus. Daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis bei šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims (kurie nėra šio namo butų ir patalpų savininkai).
Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 „Dėl elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių patvirtinimo“, 69 punkte nustatyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose taip pat įrengiami elektros apskaitos prietaisai elektros energijai, vartojamai bendroms namo reikmėms (vestibiuliams, laiptinėms ir rūsiams apšviesti, hidrauliniams siurbliams, šilumos punktui, liftui ir kitoms bendroms reikmėms), apskaityti. Šiuos apskaitos prietaisus operatorius įrengia namo įvadinėje elektros skirstomojoje spintoje (skydelyje) arba greta jos. To paties teisės akto 132.17 papunktyje nustatyta, kad tais atvejais, kai elektros energija tiekiama (persiunčiama) daugiabučio gyvenamojo namo bendroms reikmėms (vestibiuliams, laiptinėms ir rūsiams apšviesti, hidrauliniams siurbliams, šiluminiam punktui, liftui ir kitoms bendroms reikmėms) už atsiskaitymą su tiekėju ir (ar) operatoriumi už patiektą elektros energiją, elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas pagal įvadinių elektros apskaitos prietaisų rodmenis yra atsakingi daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai ir (ar) teisės aktų nustatytais atvejais – nuomininkai, panaudos gavėjai, laikinieji gyventojai, ir kiti teisėti objekto naudotojai;
Taigi už šilumos punkto įrenginių elektros sąnaudas daugiabučio namo bendraturčiai privalo apmokėti proporcingai jiems  nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingajam plotui.
Kodėl sąskaitose vartotojams atsirado nauja eilutė "su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis" ir ką ji reiškia?​Paaiškiname, kad  nepaskirstytasis karšto vandens kiekis – skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos. Kitaip tariant, tai vartotojų suvartotas, bet neapmokėtas karšto vandens kiekis. Atitinkamai su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis yra lygus vartotojų suvartotam, bet nedeklaruotam karštam vandeniui ruošti suvartotam šilumos kiekiui. Šis šilumos kiekis vartotojams gali būti pateiktas apmokėti tik tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas sutvarkė karšto vandens apskaitą daugiabučiame name arba vartotojai pasirinko apsirūpinti karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo.
Šis šilumos energijos kiekis iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. vartotojams šildymo sezono metu buvo pateikiamas apmokėti kartu su šilumos kiekiu šildymui, ne šildymo sezono metu – su šilumos kiekiu karšto vandens cirkuliacijai (su „gyvatuko“ mokesčiu).
2016 m. birželio 14 d. Komisija patvirtino naujus Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus, kurie įsigaliojo 2017 m. rugpjūčio 1 d. Pagal naujus Komisijos rekomenduojamus metodus anksčiau minėtas šilumos kiekis, apskaičiuojamas atskirai nuo šilumos kiekio šildymui ir karšto vandens cirkuliacijai, bei pateikiamas apmokėti atskira eilute.
Šis kiekis gali būti teigiamas arba neigiamas. Jeigu tam tikrą mėnesį vartotojų deklaruotas karšto vandens kiekis buvo mažesnis negu faktiškai pastate suvartotas, susidarys teigiamas su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis, kurį apmokės visi pastato karšto vandens vartotojai proporcingai jų butų naudingiesiems plotams. Nustačius ar deklaravus anksčiau nedeklaruotus karšto vandens kiekius, pastarieji viršys faktiškai tą mėnesį pastate suvartotą karšto vandens kiekį, todėl susidarys neigiamas su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis.
Neigiamas su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis su minusu ženklu tuo pačiu principu (pagal naudinguosius plotus) išdalinamas visiems karšto vandens vartotojams, tokiu būdu grąžinat sąžiningai deklaravusiems vartotojams anksčiau už kitų nedeklaruotą karštą vandenį apmokėtas sumas.
Nauji pakeitimai vartotojams suteiks galimybę stebėti ir analizuoti pokyčius, o padidėjus šilumos kiekiui – aiškintis priežastis bei ieškoti nesąžiningų kaimynų, dėl kurių veiksmų susidarė šis šilumos kiekis.
Ar bus grąžinamos galimai susidariusios permokos ​už UAB ,,Vilniaus energija“ suteiktas paslaugas?​Šilumos ūkio sektoriaus kainodaros pagrindai įtvirtinti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme. Šilumos ir karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ir karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Valstybinį šilumos sektoriaus kainų reguliavimą atlieka Komisija. Ji tvirtina šilumos kainų nustatymo ir karšto vandens kainų nustatymo metodikas, kontroliuoja kainų taikymą.
Šilumos vartotojams taikoma šilumos kaina nustatoma vadovaujantis Komisijos  patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika, o karšto vandens kaina nustatoma vadovaujantis Komisijos patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo metodika.
Šilumos bazinės kainos dedamosios, galiojusios iki 2015 m. gruodžio 31 d., ir karšto vandens kainos kintamosios dedamosios metams nuo 2011 m. sausio 1 d. buvo nustatytos Komisijos nutarimais.
Vilniaus miesto apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje panaikino Komisijos aukščiau minėtus nutarimus ir įpareigojo Komisiją iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamąsias dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Komisija, vykdydama Vilniaus miesto apygardos administracinio teismo sprendimą perskaičiuos UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamąsias dedamąsias ir Vilniaus miesto savivaldybė, atsižvelgdama į minėtą perskaičiavimą, priims sprendimus dėl permokų, jeigu tokios susidarys, šilumos vartotojams grąžinimo.
Kokia yra šilumos kainų nustatymo procedūra? ​​Šilumos kainų nustatymo procedūrą šilumos tiekėjui realizuojančiam ne mažiau 10GWh, reglamentuoja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Įstatymas) 32 straipsnis bei Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“, nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad:
Komisija
• nustato šilumos bazinę kainą* (Įstatymo 32 straipsnio 6 dalis);
• derina perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų projektus (Įstatymo 32 straipsnio 8 dalis);
• vienašališkai nustato šilumos kainų dedamąsias (Įstatymo 32 straipsnio 7 ir 9 dalys) savivaldybei laiku nenustačius šilumos kainos dedamųjų arba savivaldybei nepašalinus nustatytų pažeidimų.
Savivaldybių tarybos
• nustato konkrečias šilumos kainos dedamąsias (Įstatymo 32 straipsnio 7 dalies 1 punktas ir 8 dalis);
• teikia Komisijai bazinės kainos suderinimo dokumentus ir (ar) pagrįstas pastabas dėl ūkio subjekto parengto bazinės kainos projekto (Įstatymo 32 straipsnio 6 dalis).
Šilumos tiekėjai
• apskaičiuoja atsižvelgdami į nustatytas šilumos kainos dedamąsias, pakitusias kuro kainas ir pakitusias perkamos šilumos kainas, ir viešai skelbia galutines šilumos kainas (Įstatymo 32 straipsnio 16 dalies 2 punktas).

*Šilumos bazinė kaina – ilgalaikė šilumos kaina, sudaryta iš pastoviosios ir kintamosios šilumos bazinės kainos dedamųjų, nustatyta ne trumpesniam nei 3 ir neilgesniam kaip 5 metų reguliavimo periodui. Šį laikotarpį pasirenka savivaldybių tarybos ar Įstatymo 32 straipsnio 11 ir 12 dalyse numatytais atvejais – įmonės. Abi kainos dedamosios taikomos šilumos kainoms apskaičiuoti. Šilumos bazinė kaina gali būti vienanarė arba dvinarė.
Kokią įtaką nepadengtos kuro sąnaudos ar papildomos pajamos turi  šilumos kainai?​Šilumos kainoje visada yra įvertinamos įsigyto prieš du mėnesius kuro kainos (Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas, Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, 58.4 punktas). Taip reglamentuota todėl, kad Komisija galėtų nustatyti kuro (žaliavos) kainų vidurkius ir prižiūrėti, jog naudojamos kuro (žaliavos) kainos šių vidurkių neviršytų. Įmonės, apskaičiuodamos, pavyzdžiui, 2015 m. vasario mėn. šilumos kainas, naudoja 2014 m. gruodžio mėnesio kuro kainas. Vasario mėnesio kainų skaičiavimas atliekamas pagal žemiau nurodytą procedūrą:
- 2014 m. gruodžio mėnesį šilumos tiekimo įmonės įsigyja kurą ir iki 2015 m. sausio 10 d. informuoja Komisiją apie įsigyto kuro kainas (Įstatymo 32 straipsnio 15 dalis);
- Komisija, per 10 dienų surinkusi informaciją iš visų šilumos gamintojų, apskaičiuoja vidutines kuro (žaliavos) kainas ir iki sausio 20 d. viešai jas paskelbia savo tinklapyje (Įstatymo 32 straipsnio 16 dalis).  Šilumos tiekėjai, skaičiuodami 2015 m. vasario mėn. šilumos kainas, negali į kainą įskaičiuoti didesnių kuro žaliavos kainų, nei skelbia Komisija;
- įmonės apskaičiuoja galutinę šilumos kainą ir iki 2015 m. sausio 25 d. paskelbia šilumos kainą, kuri bus taikoma skaičiuojant mokėjimus už vasario mėn. sunaudotą šilumą, viešai (Įstatymo 32 straipsnio 14 dalies 1 punktas).

Kadangi skaičiuojant šilumos kainas įvertinamos kuro kainos, kurios galiojo prieš du mėnesius, susidaro skirtumas tarp 2015 m. vasario mėn. faktinių ir į šilumos kainą įskaičiuotų (2014 m. gruodžio mėn.) kuro kainų. Todėl šilumos tiekėjai patiria nepadengtas sąnaudas arba gauna papildomas pajamas už kurą:
- jei buvo surinkta daugiau pajamų kurui nei patirta sąnaudų, skirtumas kompensuojamas vartotojų naudai;
- jei buvo surinkta mažiau pajamų kurui nei patirta sąnaudų, skirtumas kompensuojamas šilumos tiekėjo naudai.   
Abiem  pateiktais atvejais, siekiant  išlyginti susidariusį praėjusio laikotarpio skirtumą tarp faktinės ir į šilumos kainą įskaičiuotos kuro kainos,  nustatoma  papildoma šilumos kainos dalis (kainos dedamoji), kuri gali mažinti arba didinti šilumos kainą. Nepadengtos praėjusio laikotarpio kuro sąnaudos, susidariusios brangstant kurui, arba pajamos, susidariusios  pingant kurui, vieną kartą metuose yra apskaičiuojamos ir įtraukiamos į  šilumos kainą.
Taigi minėtos nepadengtos sąnaudos arba papildomos pajamos yra neatskiriama šilumos kainos dalis.   
Visais atvejais šilumos tiekėjų ir nepriklausomų šilumos gamintojų patirtų, bet nepadengtų sąnaudų ar gautų papildomų pajamų apskaičiavimas aprašomas Komisijos pažymose, kuriose taip pat pateikiami ir skaičiavimai. Pažymas galite rasti Komisijos interneto svetainės rubrikoje „Įvykiai ir posėdžiai“.
Aktualią bei nuolat atnaujinamą informaciją apie visų šilumos tiekėjų nepadengtų sąnaudų ir gautų  pajamų dedamąsias galima rasti Komisijos interneto svetainėje
 http://www.regula.lt/siluma/Puslapiai/informacija-apie-nepadengtu-sanaudu-dedamasias.aspx
Kur galima sužinoti, ar daugiabučiame name efektyviai vartojama šilumos energija? ​Nuo 2016 metų vasario mėnesio pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas, t. y. asmuo, kuris turi atitinkamą atestatą ir vykdo priežiūrą (priežiūros veiklą taip pat gali vykdyti ir pastato valdytojas) kiekvieną mėnesį turi nustatyti santykinius šilumos pastatui šildyti, karštam vandeniui ruošti ir karšto vandens temperatūrai palaikyti suvartojimo rodiklius. Prižiūrėtojui taip pat nustatyta pareiga analizuoti gautus duomenis ir ne rečiau kaip kartą per ketvirtį pateikti juos pastato savininkui ar valdytojui, o kartą per metus parengti siūlymus dėl šilumos energijos taupymo priemonių įgyvendinimo. Taigi norėdami sužinoti ar jūsų name energija naudojama efektyviai turite savo iniciatyva kreiptis į namo valdytoją.
 Kas turi įrengti ir prižiūrėti butuose atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus ?​Tai priklauso nuo to, koks apsirūpinimo karštu vandeniu būdas pasirenkamas: (I) kai centralizuotai paruoštas karštas vanduo, kaip kompleksinis produktas perkamas iš karšto vandens tiekėjo, t. y  šilumos tiekėjo; (II) kai atskirai atsiskaitoma su šilumos tiekėju už karšto vandens paruošimą, o su geriamojo vandens tiekėju – už patiektą geriamąjį vandenį karštam vandeniui paruošti; (III) kai karštas vanduo ruošiamas individualiai bute, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) – šiuo atveju mokama už patiektą geriamąjį vandenį ir jo paruošiamą pagal kitos rūšies energijos suvartojimą.
Taigi jei gyventojas centralizuotai paruoštą karštą vandenį tiesiogiai perka iš tiekėjo (I), karšto vandens apskaitos prietaisus įrengia prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas; jeigu karštu vandeniu apsirūpinama be karšto vandens tiekėjo, t. y. geriamasis vanduo perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo, o šiluma jam paruošti iš šilumos tiekėjo, karšto vandens skaitiklius įrengia prižiūri ir metrologinę patikrą organizuoja daugiabučio namo vartotojams teisėtai atstovaujantis asmuo (valdytojas ar kt.).
 ​​Ar privaloma leisti karšto vandens tiekėjui pakeisti esamą karšto vandens apskaitos prietaisą nauju, priklausančiu karšto vandens tiekėjui; jei taip, kokios yra pasekmės neleidus to padaryti?​Vartotojai daugiabučiuose namuose gali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Karšto vandens tiekėjo pareiga daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų patikrą įtvirtinta Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1, 2 dalyje bei 16 straipsnio 4 dalyje. Pažymėtina, jog karšto vandens tiekėjas gali įrengti ir naudoti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, kuri leidžia karšto vandens tiekėjui tiesiogiai gauti tikslius duomenis apie kiekviename gyvenamojo namo bute ir (ar) kitoje patalpoje suvartotą karšto vandens kiekį, apskaitytą karšto vandens apskaitos prietaisu. Tai leidžia išvengti situacijų, kai gyventojams netiksliai deklaruojant karšto vandens kiekį, visas daugiabučiame name suvartotas karšto vandens kiekis nesutampa su gyventojų deklaruotu ir/arba pagal normatyvus priskirtu karšto vandens kiekiu. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, jeigu butų (patalpų) savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo, įgaliotą atstovą pagal pateiktą raštišką prašymą, šis atsisakymas įforminamas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka ir toliau tokių butų (patalpų) savininkams priskirtinas apmokėti karšto vandens kiekis nustatomas pagal Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų įgaliotus atstovus, metodiką, patvirtintą Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26.
Kodėl reikia mokėti karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį? ​​Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Pažymėtina, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalį karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį nustato savivaldybės taryba, vadovaudamasi Atsiskaitomųjų karšto vandens paskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-105 (toliau –Metodika). Metodikos 7 punkte yra pateikta atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo sąvoka. Vadovaujantis šia Metodikos nuostata, atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimas – atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimas, tinkamos jų techninės būklės ir nustatyto matavimų tikslumo užtikrinimas, patikros organizavimas. Metodikos 14 punkte numatyta, jog karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį savivaldybės taryba nustato veiklos plano vykdymo laikotarpiui. Metodikos 12 punkte veiklos planas apibrėžiamas kaip apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiančio subjekto parengtas dokumentas, kuriame nurodyti per subjekto pasirinktą ir su savivaldybės institucija suderintą laikotarpį planuojami atlikti apskaitos prietaisų aptarnavimo darbai, plėtra, šio plano įgyvendinimui reikalingos lėšos ir finansavimo šaltiniai. Atkreiptinas dėmesys, kad apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis grindžiamas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principu, todėl minėto mokesčio netaikymas galimai neleistų įvykdyti veiklos plano, nes nebūtų gautos plane numatytos lėšos, reikalingos apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugai teikti. Vadovaujantis Metodikos 21 punktu, apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis gali būti nustatomas arba eurais vartotojui per mėnesį, arba eurais per mėnesį už apskaitos prietaisą. Apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis, taikomas eurais per mėnesį, nustatomas metines skaitiklių priežiūros sąnaudas dalinant iš 12 mėnesių, todėl yra mokamas vartotojų kas mėnesį net jei vartotojai išvykę, o karšto vandens apskaitos prietaisai nenaudojami. Karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis yra pastovus ir nepriklauso nuo suvartoto karšto vandens kiekio. Karšto vandens tiekėjui įrengus karšto vandens apskaitos prietaisus gyventojų butuose, gyventojai turi mokėti šių prietaisų aptarnavimo mokestį. Jeigu pagal namo šildymo ir karšto vandens sistemos projektą, butuose įrengta po du karšto vandens apskaitos prietaisus, pakeitus esamus prietaisus naujais, namo gyventojai turės mokėti karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį už du skaitiklius.
Kodėl užsukus termostatinį ventilį ar jį atsukus minimaliai yra priskiriamas papildomas šilumos kiekis?​Nepaisant to, jog dalis daugiabučio namo, kuriame įrengta šildymo sistema su individualiais apskaitos prietaisais butuose, gyventojų, taupydami šildymą, visiškai užsuka termostatinius ventilius arba palieka minimaliai atsuktą termostatinį ventilį, šių gyventojų butuose laikosi norminė ar artima norminei patalpų oro temperatūra (vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas" 1 lentelės 1 punktu, šaltuoju metų laikotarpiu gyvenamosiose patalpose turi būti palaikoma 18–22°C temperatūra). Taip yra todėl, kad į šių gyventojų butus per vidines pertvaras patenka šiluma iš gretimų butų ir patalpų. Tokiu atveju butas šildomas, tačiau už minėtą šilumą apmoka gretimų butų savininkai. Pažymėtina, jog pagal fizikos dėsnius esant temperatūrų skirtumui patalpose šiluma juda ten, kur oro temperatūra yra žemesnė. Vadinasi, jei buto savininkas bute palaikys nustatytą minimalią 18°C ar žemesnę temperatūrą, šilumos kiekis iš gretimų butų ar patalpų, kuriuose temperatūra bus aukštesnė nei jo palaikoma temperatūra, judės į jo butą ir temperatūra bute taip pat bus aukštesnė. Atsižvelgiant į tai, ir siekiant, kad šilumos vartotojai nesišildydami arba šildydamiesi minimaliai tuo nepiktnaudžiautų, buvo įvesta tolygaus šildymo sąlyga, užtikrinanti, kad šilumos vartotojas, visai nešildęs savo buto ar šildęs jį minimaliai, apmokėtų už šilumos kiekį, kuris pateko į jo butą iš gretimų butų ar patalpų, t. y. tolygaus šildymo sąlyga leidžia įvertinti šilumos kiekį, kurį gyventojas, pats nesišildydamas, arba šildydamasis minimaliai, suvartojo gretimų butų ir (ar) patalpų sąskaita. Atkreiptinas dėmesys, jog kuo mažiau šildosi visi šilumos vartotojai, tuo mažesnė yra tolygaus šildymo sąlyga, todėl gyventojai, taupantys šilumą savo bute mažina šilumos suvartojimą – šilumos kiekį, tenkantį pastato vienam kvadratiniam metrui naudingojo ploto šildyti, o kartu ir tolygaus šildymo sąlygą, kuri lemia mažesnius mokėjimus už šilumą.
​Kaip nustatoma, kad vartotojas nesilaiko tolygaus šildymo sąlygos? Tolygaus šildymo sąlyga yra įtvirtinta šilumos paskirstymo  metoduose Nr. 3  ir Nr. 6. 
Minimalus tolygaus šildymo sąlygos koeficientas parodo, kiek procentų nuo vidutinio šilumos suvartojimo, tenkančio 1 m2 pastato naudingojo ploto, turi būti suvartojama 1 m2 buto naudingojo ploto šildyti.
Pavyzdžiui, jei minimalus tolygaus šildymo sąlygos koeficientas yra 0,4 ,  tai reiškia, kad  1 m2 buto naudingojo ploto šildyti turi būti sunaudota ne mažiau nei 40 proc. vidutinio šilumos suvartojimo, tenkančio namo 1 m2 šildyti.
Butas, kurio šilumos suvartojimas, tenkantis 1 m2 naudingojo ploto šildyti, yra mažesnis, negu minimalios tolygaus šildymo sąlygos koeficientu nustatyta procentinė dalis vidutinio šilumos kiekio, tenkančio 1 m2 pastato naudingojo ploto šildyti, pažeidžia minimalią tolygaus šildymo sąlygą, todėl jam priskiriamas papildomas šilumos kiekis, kurio trūksta butui iki minimalios tolygaus šildymo sąlygos tenkinimo.
 Nuo ko priklauso šilumos kaina?​Šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusijusios su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiamos į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis.
 ​​Nuo ko priklauso sąskaitos už šildymą dydis?​Sąskaitos dydis ar mokėjimas už buto, esančio daugiabučiame name, šildymą iš esmės priklauso nuo dviejų veiksnių: šilumos kilovatvalandės kainos ir suvartoto šilumos energijos kiekio. Šilumos kilovatvalandės kaina yra nustatyta ir taikoma vienoda visiems vieno šilumos tiekėjo vartotojams. Daugiabučio namo suvartojamos šilumos kiekis priklauso nuo trijų faktorių: namo būklės, temperatūrinio šilumos tiekimo režimo ir oro temperatūros. Net ir esant tai pačiai lauko temperatūrai, daugiabučio namo šilumos suvartojimas gali kisti dėl likusių dviejų faktorių (galbūt per metus kai kuriuose butuose buvo prijungti papildomi radiatoriai ir taip išbalansuota vidaus šildymo sistema, dėl ko vienuose butuose buvo šalčiau, bet siekiant užtikrinti visiems higienos normas atitinkantį šildymą, į namą paduota daugiau šilumos ir pan.). Konkretaus daugiabučio namo šilumos suvartojimo augimo analizę turėtų pateikti namo administratorius ir pasiūlyti sprendimo būdus, kaip sumažinti šilumos poreikį.
Kur kreiptis, jeigu daugiabučių namų savininkų bendrija netinkamai paskirsto šilumą ir taiko kainas bei tarifus, skaičiuojant mokesčius už šilumą ir karštą vandenį?​Bendrijos valdybos (bendrijos pirmininko) veiklą kontroliuoja revizijos komisija (revizorius). Jei nustatoma pažeidimų, medžiaga perduodama svarstyti bendrijos narių (įgaliotinių) susirinkimui. Ne mažiau kaip 1/5 bendrijos narių teisę prašyti teismo paskirti ekspertus, kad šie ištirtų, ar bendrija, bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas) veikė tinkamai.
Dėl netinkamo bendrijos veiklos vykdymo vartotojai taip pat turi teisę kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
​Kaip vartotojai gali pasirinkti šilumos paskirstymo metodą?​Šilumos paskirstymas daugiabučiuose namuose yra vykdomas pagal šilumos paskirstymo metodus. Name taikomas šilumos paskirstymo metodas turi atitikti namo šildymo sistemos ypatumus. Daugiabučio namo gyventojai šilumos paskirstymo metodą gali pasirinkti Civilinio kodekso nustatyta tvarka iš Komisijos rekomenduojamų metodų arba parengti ir, suderinę su Komisija, taikyti individualų šilumos paskirstymo metodą. Komisija yra parengusi 10 rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų ir suderinusi 20 vartotojų parengtų metodų, kurie yra paskelbti Komisijos interneto svetainėje www.regula.lt.
- Jei daugiabučio namo gyventojai pasirenka vieną iš 10 Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų, apie savo sprendimą privalo informuoti šilumos tiekėją.
- Jei daugiabučio namo gyventojai nori taikyti vieną iš 20 vartotojų parengtų ir su Komisija suderintų metodų, privalo su prašymu leisti taikyti metodą kreiptis į Komisiją bei pateikti duomenis, įrodančius, jog namo šildymo sistema atitinka metode keliamus reikalavimus. Komisija, įvertinusi pateiktus duomenis, priima sprendimą leisti taikyti metodą arba, jeigu namo šildymo sistema neatitinka metode išdėstytų reikalavimų, neleisti. 
- Jei vartotojams netinka nei vienas iš minėtų metodų, jie turi teisę parengti savo namo šildymo sistemos ypatumus atitinkantį metodą ir teikti jį derinti Komisijai. Jeigu metodas atitinka Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių reikalavimus, Komisija šį metodą tvirtina nutarimu.
Visais atvejais apie pasirinkimą taikyti šilumos paskirstymo metodą vartotojai privalo informuoti šilumos tiekėją.
Kas gali parengti šilumos paskirstymo metodą?
Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šilumos vartotojų teisė parengti bei su Komisija suderinti atskirą, pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį šilumos paskirstymo metodą. Komisija, įgyvendindama anksčiau minėtą Šilumos ūkio įstatymo nuostatą, 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtino Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisykles (toliau – Taisyklės). Taisyklių 18 punkte nustatyta, kad metodas gali būti taikomas ne mažiau kaip vieno pastato visoms šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo pirkimo pardavimo sutarčių šalims sutarus ir jį nurodžius šalių pagal individualiai aptartas sąlygas pasirašytose sutartyse. Taisyklių 18.1. punkte nustatyta, kad šilumos paskirstymo metodą pasirenka pastato šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai, daugiabučio namo butų savininkai Civilinio kodekso, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo ar kitų teisės aktų nustatyta sprendimų priėmimo tvarka. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.85 straipsnio bei Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendrasavininkų daugumos sprendimu. Atsižvelgiant  į tai, kas išdėstyta,  šilumos paskirstymo metodą parengti turi teisę vienas iš atitinkamo daugiabučio namo bendrasavininkų ar bendrasavininkų grupė, tačiau tam, kad vartotojų parengtas šilumos paskirstymo metodas būtų teikiamas į Komisijos posėdį derinti, Komisijai privalo būti pateiktas daugiabučio namo bendrasavininkų daugumos sprendimas dėl vartotojų parengto šilumos paskirstymo metodo taikymo.
 ​Kaip Komisija užtikrina, kad bazinės kainos skaičiavimui pateikiami įmonių duomenys yra teisingi? ​​Įmonės vadovas parašu tvirtina teikiamų dokumentų teisingumą ir tikslumą. Visi Komisijai pateikiami įmonės dokumentai yra patvirtinami įmonės vadovo parašu. Už žinomai klaidingai pateiktą informaciją įmonės vadovas atsako pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą Energetikos įstatymas numato kai kuriuos atvejus, susijusius su informacijos nepateikimu ar melagingos informacijos pateikimu, kai įmonėms gresia bauda iki 2 proc. metinių pajamų. Komisija turi ir praktines procedūras, leidžiančias užtikrinti, kad pateikta apskaitos informacija atitiktų faktinę. Tai investicijų (projektų ir verčių) derinimas bei eksploatacijos pradžios fiksavimas, turto vienetų daugiametė stebėsena, sąnaudų straipsnių lyginimas su panašaus dydžio įmonėmis ir tos pačios įmonės praėjusiais laikotarpiais, dažnai – pirminių apskaitos dokumentų kopijų pateikimas, Komisijai teikiamos informacijos sugretinimas su finansinėje atskaitomybėje teikiama informacija. Nuomos sutarties sąlygų vykdymą ir investicijas į šilumos ūkį prižiūri savivaldybės įsteigta sutarties vykdymo priežiūros komisija. Taip pat savivaldybėje yra audito skyrius, kuris atlieka savivaldybės įmonių auditus. Finansinis auditas atliekamas kartą metuose.