Įeiti
Publikuota: 2011.04.18. Atnaujinta: 2011.04.18

Išaiškinimas dėl šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų


Komisija, reaguodama į šilumos tiekėjų ir potencialių nepriklausomų šilumos gamintojų paklausimus ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975) 363 straipsnį, teikia paaiškinimus:

1. Dėl ketinimų įvesti nepriklausomo šilumos gamintojo prisijungimo užmokestį ir/arba proporcinį užmokestį, naudotiną šilumos tiekimo tinklo vystymui ir naujų vartotojų prijungimui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo (Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr.130-5259; 2010, Nr. 65-3196; toliau - Įstatymas) 30 straipsnio 13 dalies 2 punktu, šilumos tiekimo licencijos turėtojas privalo užtikrinti eksploatuojamų tinklų plėtrą, prijungti vartotojų ir gamintojų įrenginius, esančius jo teritorijoje, prie šilumos perdavimo tinklo pagal atitinkamus norminius dokumentus. Gamintojas, vadovaujantis Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo, patvirtinto Komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202 (Žin., 2010, Nr. 122-6254; toliau – Tvarka) 18 punktu, padengia šilumos gamybos įrenginių prijungimo išlaidas, jeigu šilumos pirkimo – pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip. Kompleksiškai vertinant šias dvi teisines normas, konstatuotina, kad susijungiančios šalys kiekviena padengia dėl susijungimo susidarančias išlaidas. Papildomo prisijungimo užmokesčio ar proporcinio užmokesčio, naudotino šilumos tiekimo tinklo vystymui ar naujų šilumos vartotojų prijungimui, nėra numatyta Įstatyme, todėl tokių užmokesčių nustatymas šiuo metu nesvarstomas.

2. Dėl šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų standartinių sutarties sąlygų projekto rengimo.

Įstatymas numato, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina standartines šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas, kurios privalo užtikrinti labiau pažeidžiamos sutarties pusės - vartotojų teisių apsaugą. Įstatymas nenumato galimybės viešojo administravimo subjektui rengti standartinių sutarčių sąlygų tarp šilumos tiekėjų ir Gamintojų.

3. Dėl šilumos tiekėjo šilumos gamybos bei kuro rezervavimo kaštų pasidalinimo su Gamintojais vertinimo.

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2224) 22 straipsnis reglamentuoja, kad visos energetikos įmonės, turinčios daugiau kaip 5 MW galios šilumos <...> gamybos objektų ir gaminančios parduoti skirtą šilumos <...> energiją, privalo turėti energijos išteklių rezervines atsargas. Mažesnės nei 5 MW galios šilumos gamybos objektus turinčios įmonės rezervinio kuro kaupimo tvarką nustato pačios, kaip reglamentuoja Energijos išteklių rezervinio kuro atsargų sudarymo, tvarkymo ir naudojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 4-363 (Žin., 2004, Nr. 148-5384). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, šiuo metu nenumatoma dalinti šilumos tiekėjo šilumos gamybos ar kuro rezervavimo kaštų su Gamintojais.

4. Dėl esamų šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių tarp šilumos tiekėjų ir nepriklausomų šilumos gamintojų atitikimo Įstatymo tikslams.

Komisija atkreipia dėmesį, kad šilumos ūkio sektorius visada buvo valstybės reguliuojamas, o šilumos kainų nustatymas priklauso valstybės reguliuojamų kainų sričiai. Tai reiškia, kad Šalys, veikdamos šilumos ūkio sektoriuje ir sudarydamos sutartis dėl verslo plėtros, negali pagrįstai tikėtis, kad jų veikla bus nekontroliuojama, o imperatyvios teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios šią ūkio sritį, niekada nepasikeis (o jeigu pasikeis – nebus taikomos).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2005 m. lapkričio 23 d. byloje Nr. 3K-3-605 konstatavo, kad „esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas ir (ar) jos pakeitimas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant ir (ar) keičiant sutartį“. Vadovaujantis minėtoje byloje įtvirtinta teismo nuomone, darytina išvada, kad esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant sutartį, tuo patvirtinant, kad po sutarties sudarymo, pasikeitus teisės aktų reikalavimams, sutartis turi būti vykdoma laikantis imperatyvių teisės aktų nuostatų.

Sutarties šalims Įstatymo nuostatos yra imperatyvios ir jų laikytis privaloma. Įstatymo pagrindiniai tikslai yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją, ginti šilumos vartotojų teises ir interesus ir kt.

Įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas nustato Komisija. Esant sutarties nuostatoms, galiojančių Įstatymo imperatyviųjų reikalavimų, tokios sutarties vykdymas galėtų pažeisti viešąjį interesą. Įstatymo normos suteikia vartotojams tam tikras garantijas dėl šilumos kainų nustatymo ir atitinkamai jų dydžio. Šių garantijų šilumos gamintojas ir šilumos tiekėjas negali panaikinti tarpusavio susitarimu. Šilumos tiekimas vartotojams yra viešas interesas, todėl vartotojų teisės ir interesai negali būti suvaržomi labiau, negu tai leidžia Įstatymas.